šluika

šlùika sf. (1) 1. NdŽ, Grš, Sdr, Kbr, Grk prasta, nuvaryta kumelė: Da tu su šitąj šluika nujosi per valandą, reiks jot ir dvi Gž. O kumelė buvo labai kūda, tai ją praminė šlùika Mrc. Žaliasis ponaitis … liepė ko prasčiausią šluiką ir ko prasčiausią taradaiką nupirkti BsMtII100(Nm). 2. scom. valkata: Tą šlùiką reik gerokai numušti, atsiras visai kitoks Vvr. Kad tik pas mane ta šlùika atsivilktų, akis išplikyčia Slv. 3. Skr koks prastas, be vertės daiktas: Verčiau nukirsk tą kortą, kai prisiimsi, tai primaišys šluikų visą krūvą Rs. 4. Žvr netvarkinga, apsileidusi ar pasileidusi moteris, šliundra: Tą darbą bele šlùika padarys Skr. Dėl tokios šlùikos galą sau darytis! Snt. Jisai gavo tokią šlùiką, i dabar pešase (nesutinka) Jrb.